Vietoje Gedimino pilies bokšto galėjome turėti vandens rezervuarą!

Gedimino pilies
bokštas 1912 m.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje vystosi kapitalizmas. Į miestus pradeda keltis baudžiavos nuvarginti valstiečiai. Vilniuje ženkliai padaugėja naujakurių. Sparčiai vystytosi pramonė, statomi fabrikai. Iki tol miestelėnus vandeniu aprūpinusių senųjų šaltinių vandens visiems nebeužtenka. Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius, miesto valdžios sprendimu, "apvelka" metalo vamzdžiais. Tokiu būdu versmės išnaudojamos maksimaliai. Inžinierius F.Jasinskis 1881 metais Vilniaus dūmos užsakymu atlieka Vingrių šaltinių tyrimus ir nustato, kad ši versmė per parą duoda 110 tūkstančių kibirų vandens. Tačiau to negana norint pagirdyti 154 tūkstančius tuometinių vilniečių ir kaip grybus po lietaus dygstančias, įvairaus plauko gamyklas.

Įžūlūs bebrai Vilniaus centre

Kai vėlų penktadienio vakarą išlindau iš senosios kanalizacijos, maniau jau niekas manęs taip maloniai nenustebins, kaip tie egzemplioriai ir radiniai, kuriuos surinkau Šventaragio kolektoriuje. Kadangi buvau permirkęs, purvinas ir nemaloniai kvepėjau, nusprendžiau neprovokuoti įkaušusių naktinių klubų lankytojų ir viešojo transporto stotelę pasiekti nepastebėtas. Vietoj apšviestų senamiesčio gatvelių kėblinau prieblandoje paskendusia Neries krantine.  Mintyse vertinau surinktų mėginių svarbą ir jų vaidmenį mano vykdomuose tyrimuose. Dar nepasiekęs Žaliojo tilto išvydau grupelę siluetų. Keli paaugliai šventė penktadienį. Jei ne baisūs keiksmai ir isteriškas merginų juokas, ko gero, nebūčiau žvilgtelėjęs į tilto pusę. Nusiteikiau kreiviems žvilgsniams ir bukiems klausimams. Miesto šviesos demaskavo mano gėdingą išvaizdą. Greitai susilaukiau banalių pašaipų ir garsaus juoko. Būčiau ir nesustojęs, tačiau žingsniuojant po tiltu pasigirdo, kad vandeny kažkas turškiasi.

Kviečiu prisijungti: ekspedicija į mirties perimetrą - Černobylį

Tiems, kurie nors kartą drįso įsivaizduoti save paskutiniu žmogumi žemėje siūlau prisijungti prie kelionės į mirties perimetrą - Černobylį. Laikas čia sustojo 1986-ais metais, po branduolinės katastrofos, sprogus vienam iš jėgainės reaktorių. Po nelaimės daugelis iki tol eilinių vietos objektų tapo kraupių mirčių, susirgimų ir   skubios evakuacijos liudininkais. Mirties tiltas, raudonasis miškas, Pripetės apžvalgos ratas, transporto kapinynas... Galit peržiūrėti šimtus nuotraukų internete, tačiau tikrąją katastrofos dvasią pajusite tik išsiteplioję vietos dulkėmis ir praleidę nebylią minutę viršutiniame apleisto viešbučio aukšte.