Žiurkės senojoje Vilniaus kanalizacijoje

Prieš trejus metus, pradėjęs Lietuvos požemių biologinės įvairovės tyrimus, nuolat susidurdavau su legendomis apie žiurkių karalystę senojoje Vilniaus kanalizacijoje. Dažnai tai priimdavau kaip įdomias legendas, tačiau po pirmųjų apsilankymų supratau, kad šiuose požemiuose rudosios žiurkės (Rattus norvegicus) tikrai klesti. Pirmieji ženklai bylojantys apie milžiniškas graužikų populiacijas tai išmatos ir santykių aiškinimosi metu žuvę patinai (pūvantys kūnai traukia vabzdžius skaidytojus). Kai populiacijos mažesnės, žiurkės šauniai sutaria tarpusavy ir nesidalina gaujomis ar teritorijomis. Privisus didesniam kiekiui atsiranda dominuojantys patinai, kurie suburia gaujas. Paprastai kovos metu patinai nežūsta, jie atsistoję ant užpakalinių kojų eina imtynių siekdami vienas kitam įkasti, tačiau susidarius ekstremalioms situacijoms, nuo kurių priklauso ne tik patino garbės reikalas, bet ir gaujos ateitis (maisto, ploto klausimai), kova gali baigtis vieno iš varžovų mirtimi.
Didžiausios žiurkių populiacijos slepiasi mažiausiuose, skersvėjų nepučiamuose kolektoriuose. Artinantis žmogui jos mikliai pasislepia iš sienų išeinančiuose latakuose. Naktį, tyliai lūkuriuojant galima išgirsti ne tik santykius besiaiškinančias (klykaujančias) žiurkes, bet ir šlapius jų žingsnelius, kuriuos atkartoja požemių aidas.
Įdomu tai, kad su žiurkių problema Vilniaus kolektoriuose buvo kovojama nuo lenkų okupacijos laikų (vos atsiradus kolektoriams). Anot kai kurių tyrinėtojų, 1938 metai "Kurier Wilenski" laikraštyje buvo skelbiami miesto tarybos sprendimai kovai su graužikais. Daugelis jų tokie absurdiški, kad šį savaitgalį nusprendžiau surasti tą laikraščio numerį ir pats įsitikinti faktų tikrumu (informuosiu kaip sekėsi). Žiūrėti ištrauką iš LTV laidos "Požiūris"

Mamutų fosilijos Lietuvoje – suvenyrai iš pleistoceno epochos

Šią šaltą ir snieguotą žiemą visai nesunku įsivaizduoti kaip atrodė Lietuvos kraštovaizdis prieš 70 000 metų. Tuomet didžiąją mūsų šalies dalį dengė ledynas ir tik Dzūkijos pietuose bei Vilniaus krašte plytėjo tundra, kurios žemę kaustė amžinas įšalas. Augmenija buvo nyki – jokių medžių ar krūmų, vien tik žoliniai augalai bei kerpės. Tose vietovėse, kurių nepasiekė ledynas laikėsi savitos išvaizdos žvėrys. Paleontologai juos apibūdina kaip megafauną. Urviniai liūtai, stambūs vilkai Canis dirus, išnykusios ir tebegyvenančios lokių rūšys buvo pagrindiniai grobuonys kėlę nerimą tokiems milžinams kaip gauruotieji raganosiai, bizonai, jakai ir aišku – mamutai. Lietuvos teritoriją šiuolaikiniai žmonės pasiekė prieš 10 000 m. iki Kr., tai reiškia, kad pleistoceno epocha jau buvo pasibaigusi (12 000m. iki Kr.) ir Lietuvos klimatinė bei gamtinė aplinka mažai kuo skyrėsi nuo šiandieninės. Nepaisant to, kai kuriose žemės vietose randama megafaunos fosilijų, kurias datuoja 4000 m. iki Kr.

„Dinozaurai sugrįžo“ Ozo prekybos centre

Sausio 21 dieną į Vilnių atvyko dinozaurų paroda, kuri iki šiol pabuvojo Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje, Anglijoj, Švedijoje bei JAV.
Vis žadėjau sau, kad kaip galima greičiau susipažinsiu su ekspozicija, tačiau parodą aplankiau tik sausio 7 -ją - paskutinę parodos dieną.
Ko gero paskutiniai Vilnių aplankę dinozaurai ("Walking with dinosaurs") paliko tokius neišdildomus įspūdžius, kad šiai parodai iškėliau per aukštas reikalavimų karteles. Muliažai neatrodė itin tikroviški, tačiau kai kurių dydis kėlė pagarbą. Dinozaurai išmėtyti po visą prekybos centrą, todėl įėjus pro bet kurį įėjimą Jus pasitinka priešistorinė būtybė. "Ozo" centre išstatyti didžiausi eksponatai ( europazauras, tridontas, stirakozauras ir kt.), kuriuos galima apžiūrėti ir iš viršaus - pakilus į antrą aukštą. Iš čia pat puikiai matyti palubėje pakabinti pterodaktiliai. Sunkiai suvokiau, kodėl tiranozauras paslėptas prie eskalatorių. Augalų ir kitos dekoracijos atitinka to laikmečio gamtines sąlygas. Sutemus muliažai papildomai apšviečiami, todėl atrodo įspūdingiau nei dienos metu.