Įžūlūs bebrai Vilniaus centre

Kai vėlų penktadienio vakarą išlindau iš senosios kanalizacijos, maniau jau niekas manęs taip maloniai nenustebins, kaip tie egzemplioriai ir radiniai, kuriuos surinkau Šventaragio kolektoriuje. Kadangi buvau permirkęs, purvinas ir nemaloniai kvepėjau, nusprendžiau neprovokuoti įkaušusių naktinių klubų lankytojų ir viešojo transporto stotelę pasiekti nepastebėtas. Vietoj apšviestų senamiesčio gatvelių kėblinau prieblandoje paskendusia Neries krantine.  Mintyse vertinau surinktų mėginių svarbą ir jų vaidmenį mano vykdomuose tyrimuose. Dar nepasiekęs Žaliojo tilto išvydau grupelę siluetų. Keli paaugliai šventė penktadienį. Jei ne baisūs keiksmai ir isteriškas merginų juokas, ko gero, nebūčiau žvilgtelėjęs į tilto pusę. Nusiteikiau kreiviems žvilgsniams ir bukiems klausimams. Miesto šviesos demaskavo mano gėdingą išvaizdą. Greitai susilaukiau banalių pašaipų ir garsaus juoko. Būčiau ir nesustojęs, tačiau žingsniuojant po tiltu pasigirdo, kad vandeny kažkas turškiasi.
Gal ten vienas iš įkaušusių jaunuolių? Įsijungiau prožektorių ir žvilgtelėjau žemyn nuo betoninės krantinės. Suprantama, kad šitaip patraukiau dar didesnį "naujųjų gerbėjų" dėmesį. O upėje drąsiai nardė ir maitinosi bebrų porelė! Nepaisant viso triukšmo, kurį sukėlė vietos jaunimas, gatvės ir mano prožektoriaus šviesos, tie graužikai elgėsi visai natūraliai ir net nemanė slėptis. Netgi po to, kai man už nugaros išsirikiavo visa delegacija smalsuolių (kurie, beje, karštai tikėjo, jog čia vandens žiurkės) bebrai elgėsi taip lyg būtų vienui vieni. Buvo velniškai įdomu tokioje neįprastoje erdvėje stebėti besimaitinančius ir tarpusavyje santykius besiaiškinančius, stambiausius Lietuvos graužikus. Jei ne kvaili komentarai apie riebias jų uodegas ir prastą dietą, po tiltu bučiau užsilaikęs kiek ilgėliau.
Ir anksčiau esu girdėjęs apie Vilniaus centre pasirodančius bebrus, kurie graužia medžius ir nesibaido fotografų, tačiau tikrai nemaniau, kad šie graužikai tokie drąsūs.
Įdomu tai, kad nuo seno Neryje ties Vilniumi laikėsi stabili bebrų populiacija. Nors XX amžiuje šie žvėreliai buvo išmedžioti visoje Europoje, vėliau juos vėl reaklimatizavo. Šiandieninėje Lietuvoje bebras daugelio laikomas miško ir vandens telkinių kenkėju. Mano manymu Vilnius gali didžiuotis, kad tokie paslaptingi ir kai kuriose šalyse reti graužikai čia jaučiasi visiškai atsipalaidavę ir mažumėlę įžūlūs.

Autoriaus nuotraukos